Telšių senelių globos namų gyventojų grupelė gražų rudens rytą išsiruošė į Pakutuvėnus susitikti ir pabendrauti su broliais pranciškonais, paieškoti dvasinės ramybės, paguodos bei stiprybės. Pakutuvėnai — kaimas nuošalioje Žemaitijos vietovėje, Minijos slėnyje, prie upės vingio. Kai kurie šį kaimą vadina tiesiog — Pakūta. Manoma, kad kaimas įvardintas tarsi atgailos vieta. Čia aplink tik keli vienkiemiai. Istoriniai šaltiniai mini, kad tai buvusi nuošali, pelkėta, miškais apsupta, sunkiai pasiekiama vieta. Senovėje ponai ten specialiame pastate plakdavo nusižengusius baudžiauninkus. Šventadieniais po pamaldų jaunimas rinkdavosi į gegužines. Atvykus buvome šiltai sutikti brolių Andriaus ir Pauliaus. Sėdėdami šiltoje, jaukioje bažnytėlėje ir klausydamiesi brolio Andriaus pasakojimų, prisiminėme senąjį Pakutuvėnų kaimą, jo žmones. Istorija mena labai gražių prisiminimų, o dabartis kalba visai ką kitą. Sutrikusieji čia atranda pasitikėjimą savimi, pajaučia Visagalio artumą. Netradiciškai laikomos pamaldos šioje kuklioje bažnyčioje, kurioje tvyro nuoširdumas, atvirumas, įsiklausymas į pasimetusius, abejojančius, pasiklydusius moralėje, išbarsčiusius savo gyvenimus žmones, apgaubia padrąsinimo, pasitikėjimo aura. Viso šito norėjome — ir gavome. Be galo nuoširdūs ir šilti jausmai užpildė širdis.
Supratome, kad norintys grįžti į doros kelią, praradę gyvenimo prasmę, suranda šiuos namus ir atsakymus į klausimus: „Kaip gyventi, kai nežinai dėl ko gyveni? Ir ko atėjai į šį pasaulį?“ Ši pirma, nuostabi dvasinė kelionė globos gyventojams tikrai nepaskutinė. Mes dar sugrįšime čia, kad pradėtume ieškoti, kas mums visiems skirta. Kaip yra pasakęs šios parapijos brolis pranciškonas Gediminas, o skirta mums daug dalykų šiame gyvenime – daug palaiminimų, pažadų, dovanų.